Andrius Navickas
Rusijoje yra toks politikas Grigorijus Javlinskis. Įdomi asmenybė, dėl kurios didžioji dalis rusų patys kraipo galvas. Jis nuosekliai ginčijosi ne tik su Gorbačiovu, Jelcinu ir Putinu, bet ir su visais opozicijoje esančiais demokratais. Susikrovė nemažą turtą, bet politinis kapitalas liko kuklus. Jis taip ir liko politiku, kuris galėjo daug nuveikti, bet jo laikas jau tikrai praeityje. Neseniai jis atkreipė dėmesį tekstu, kuriame tvirtino, kad taika visada geriau nei karo veiksmai ir ragino sutikti su paliaubomis, nes tai vienintelis būdas sustabdyti žmonių mirtis Ukrainoje.
Kai pamačiau, kad Kęstutis Girnius imasi komentuoti Javlinskio tekstą, pagalvojau, kad jį tikrai galima vadinti Lietuvos Javlinskiu. Kęstutis tikrai gilus mąstytojas, tačiau atkakliai bando išsiskirti daug ką nustebinančiais pareiškimais. Pamenu, kai jis gynė Pakso pseudodemokratines iniciatyvas.. Na, o dabar Kęstutis iškelia šiuos klausimus:
„Priėmus, kad žmogaus gyvybė yra aukščiausia vertybė (tai mano ne tik ES), kiek galima jų paaukoti, siekiant kitų kilnių tikslų, tarkime suvereniteto apgynimo, agresoriaus pažabojimo, tvarios taikos užtikrinimo? Kaip derinti šiuos tikslus, kuriems skirti pirmenybę ir kokia apimtimi? Jeigu per tą laikotarpį, kai Ukrainos pajėgos pradeda pulti Krymą ir jį galutinai atkariauja, nuo Rusijos antpuolių žūtų 100 tūkst. ukrainiečių, ar puolimas būtų pateisintinas? O jei žūtų 200 tūkst.? Ar reikia kreipti dėmesį į tai, dėl kurios teritorijos kovojama? Suprantama, kad dėl Lvivo ir Kyjivo išvadavimo būtų kovojama itin atkakliai, bet didžioji Krymo gyventojų dauguma yra rusai, kurie nori gyventi Rusijoje. Ar tai sudaro skirtumą?“
Protingai suformuluoti svarbūs klausimai. Gali net atrodyti kupini rūpesčio krikščioniška pagarba gyvybei. Tačiau, kaip sakoma, yra niuansų.
Iš tiesų, jei dabar Ukraina sutiktų su Putino primestomis paliaubomis, neabejoju, kad per artimiausius mėnesius išvengtume mažiausiai pusės šimto tūkstančių mirčių. Kasdien Ukrainoje žūsta bent keli tūkstančiai žmonių ir šie skaičiai turi tendenciją augti.
Tačiau kas toliau? Kas sutrukdytų Rusijai, atsigavusiai nuo dabartinių nesėkmių, ilgainiui sunaikinti visus milijonus ukrainiečių, o paskui, kai vėl pails, paimsime dar vieną pauzę, tada galės imtis lietuvių, latvių, estų, lenkų genocido. Kęstutis Girnius studijavo teisingo karo teoriją ir žino, kad ne karo veiksmų nebuvimas, bet teisingumo atstatymas yra tikroji karo pabaiga, vertinant iš krikščioniškos perspektyvos.
Girnius remiasi Kremliaus propagandistų teiginiu, kad Krymo gyventojai nenori būti Ukrainos dalimi. Supraskime, kad yra labiau Ukraina (Lvivas, Kyjivas) ir mažiau (Donbasas, Krymas, Chersonas ir t.t.) Pagal tą pačia logiką galima kalbėti apie daugiau Lietuvą ir mažiau (Vilnijos kraštas etc.)
Girnius sako, kad karą derėtų tęsti tik tuo atveju, jei tikrai turėtume garantijas, kad jį laimėsime. Sutinku. Tačiau esmė ta, kad jau įsitikinome, kad kare labai svarbu yra valia ir supratimas, kad kovoji teisingą karą. Tada ir nedidelė kariuomenė gali nugalėti daug didesnes pajėgas. Aš nuo pat pirmos akimirkos, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją, tikėjau, kad Ukraina galiausiai nugalės. Net jei tam prireiktų daug metų partizaninio karo. Šiandien visi svarstymai, ar realu Ukrainai nugalėti, yra ne kritinio proto apraiškos, bet mąstymo „piktžolės“. Jei jų nebūtų ir Vakarai kur kas anksčiau būtų gausiai teikę Ukrainai karinę paramą, Rusija jau būtų kapituliavusi. Mes prarandame gyvybes ne tęsdami karą, bet nesuteikdami galimybės Ukrainai kariauti visa galia, kuria tik įmanoma.
Suprantu, kad gyvename valstybėje, kurioje demokratinės diskusijos yra sveikintinos. Neabejoju, kad Girnius nėra piktavalis. Tačiau tas „makroniškas“ mąstymo stilius atrodo šaunus tik tada, kai ginčijiesi su kompiuteriu, o ne tada, kai įsisąmonini, kad net ir šią akimirką Tavo bičiuliai žūva, patiria traumas, yra prievartaujami barbarų, kurie praradę savo žmogiškumą.
Okupantai turi būti nugalėti, jei norime, kad Europa apskritai turėtų ateitį, jei norime, kad čia būtų gerbiama gyvybė ir orumas.